RAŠLIAVOS

NETYČINIS NUSIKALTIMAS

2026 m. rugpjūčio 17 d.

Šiandien internete aš netyčia pagaminau ragebait'ą - net to nenorėdamas. Nesakysiu net kur, ar kaip, nes net ir nesvarbu. Gal kiek ir nujaučiau, kad tai kažką gali supykdyti, bet negalvojau, kad tiek žmonių ant jo pasimaus. Seniau, kai žinojau, kad kažkas kažkam gali nepatikti, suprasdavau, jog tai apibrėžta grupė. O dabar ėmiau ir įpykdžiau atrodo visus įmanomus planetos žmones. Ir kaip įdomu, galima atsilošti ir mėgautis...

MEILĖ GIMTINEI

2026 m. rugpjūčio 6 d.

Nepaisant to, kad gyvenu vos keli šimtai metrų nuo Lenkijos eksklavo, šiuo metu valdomo Robert Duchniewicz, teko man apsilankyti ir dar mažiau lietuviškai mokančių žmonių valdomoje lenkų žemėje. Didžioji Lenkija, atrodo, panašioje kultūrinėje ir geografinėje erdvėje kaip Lietuva. Abi buvo už geležinės uždangos, abi padabintos sovietiniais blokais, abi myli BMW ir kaupia juos vairuojančius bachūrus. Tačiau, kalbant apie vairavimą, be galo keista, kaip šalia pat gyvenančios šalys turi tokius skirtinguis kelius ir jų ženklinimą.

Lenkijoje atskirtis - nacionalinė vertybė. Tad kad ir koks mažas ar siauras būtų kelias, jei tik nenorima, kad kas ką lenktų, brėžiama per vidurį dviguba linija. Ten kur linija nutrūksta ties nusukimais į kokius kiemus, dedami kvadratiniai taškai, paliekant žymiai siauresnį "pravažiuojamą" tarpą, nei bet kokia visatoje pagaminta mašina. Apskritai linijos Lenkijoje paišytos gan negrabiai - gal įkaušusių žmogelių? Vyrauja ir aštrūs kampai, juokingi užbrūkšniavimai, gluminantys trikampiai. O kur brūkšniai padėtų, atskiriant mašinų eismą nuo tramvajaus bėgių, kartais jų ir trūksta.

Patys keliai irgi ne ką geresni. Minėti tramvajai kelio viduryje kelia šiokį tokį chaosą. Miesto centre nesigailima padaryti nereguliuojamos plačią skiriamąją juostą su pėsčiųjų takais turinčios promenados ir jį kertančios ne ką menkiau svarbesnės tramvajų naudojamos gatvės sankryžą. Duok kelią... duok dieve... Tie patys tramvajai (jei važiuoja gatve, o ne žole šalia kelio), kitaip nei mašinos, tenkinasi betoninėmis plytomis vietoj asfalto. Tokiomis plytomis, kurias, kad ir neprižiūrėtas, turėjome A14 Vilnius-Utena kelyje. Visgi nesakyčiau, kad Lenkijoje betonas labiau prižiūrimas - pilna įskilimų, netgi skylėtų tarpų, kur betonas remiasi į asfaltą.

Nors automagistralių asfaltas nepalyginamai normalesnis nei lietuviškas, miestuose pasitaiko siaubingų kalnuotų ir guzuotų gatvių net ir svarbiose trasose. O gražiausia - kai kur galima išvysti trinkelių, kurios kažkada išbyrėjo ir buvo užlopytos asfalto klecku. Lietuva, būdama mažesnė ir silpnesnė valstybė jau spėjo miestuose atsikratyti tokio tai sovietinio, tai 90-ųjų paveldo, o Lenkijoje jis vis dar klęsti. Na gal ne visur, bet daug kur. Tikriausiai. Žodžiu, grąžinkit mane į Lietuvą - mūsiški purvynai man mielesni.

METŲ LAIKAI

2026 m. birželio 21 d.

Vieni metų laikai lygesni už kitus. Bent jau taip atrodo, pasižiūrėjus į žmonių reakcijas (net ir savąsias). Kad ir koks bebūtų pavasaris ar ruduo, žmonės susitaiko – toks jau likimas, taip jau gamta veikia.Jeigu ypatingai šiltas ir malonus, netgi pasidžiaugia. Jeigu snygis užeina – stebisi, bet vis tiek su malonumu, skaičiuoja vėliausio pavasarinio ar ankstyviausio rudeninio sniego rekordus.

O kas būna vasarą ar žiemą?! Vasara per karšta – BLOGAI!!! Gyventi neįmanoma, mirt tik nuo saulės smūgio! O kai, atvirkščiai, vasarą lyja ir vėsu, irgi skundų lavinos gamtos mechanizmams, ko gadina puikųjį metų laiką ir neleidžia pramogauti ir atostogauti. Žiemą visai analogiškai – kai per daug sniego, transportas užlūžta, katastrofos vyksta, žmonės slidinėja ir skaldosi kaktas griūvinėdami. O kai sniego išvysti nepavyksta, irgi skundai dėl niekingų Kalėdų ir panašios gailios raudos.

Įdomiausius ir savotiškai ekstremaliausius metų laikus – vasarą ir žiemą – mes giliai kamuojam, taikom aukščiausius ir idealistiškiausius standartus, o kai jų gamta neatitinka, garuojam įtūžiu. O pavasario ir rudens – metų laikų, kurie tradiciškai įsivaizduojami kaip nykūs ir neįdomūs (na, gal išskyrus "vėl gegužio žiedus"), negailime liaupsinti. Na ir keistas tas pasaulis...

LAUKIMAS

2026 m. gegužės 22 d.

Laukiu nesulaukiu, kada bus trečias pasaulinis karas. Lygtais taip arti, bet ir taip toli... Kiek gali žmogus laukti. Vargšelis sensta, žilsta, raukšlėjasi, o niekas kaip nekariavo ir nekariauja. Pasigailėkit vargšo biedžiaus, jokit pagaliau karan...

DUOBKASIAI

2026 m. balandžio 18 d.

Lietuviški kelio darbai nevyksta labai gražiai. Ypač vilnietiški. Čia juk nesugebama metams nepalikti iškastų duobių ar išgremžto asfalto, ir sukoordinuoti normaliai darbų. Bet kai pagalvoji, kitur pasaulyje irgi tas pats. Britai labai skundžiasi skylėtomis gatvėmis ir nežmoniško lėtumo taisymais. Amerikoj irgi išvysi nemažai duobių. O net ir Kinijoj, kur darbai vyksta „puikiai“, po kelių metų viadukai ir keliai (net nekalbant apie dangoraižius) ima ir išgriūna, nes iš trupinių pastatyti. Gal tai korupcija? Gal tai tinginystė? Gal tai durnystė? Nepasakysiu, bet gražių kelių vargu ar kur rasime.

MARŠ, KAREIVĖLIAI

2026 m. balandžio 6 d.

Žmonės kalba ir diskutuoja, ar bus karas? Ne lyg ir nebus, juk gi kaip gali būti, kaip mus gali sąjungininkai palikti. Tiesa. Taip tiesiog ir nepaliks. Bet ir patiems reikia išlikti budriems. Senolių išmintis ne veltui sako „norėdami taikos, ruoškitės karui“.

Šiandien aptikau tokį poetą Albertą Antanavičių, kuris rašo dainas vietovėms (mano sielos bendramintis). Nuvažiuoja į Vilnių – parašo 20 eilėraščių skirtingoms Vilniaus vietoms, gatvėms, tiltams, aikštėms ir t.t. dedikuotus, o po to dar į CD įdainuoja. Adekvatus žmogus. Myli jis savo gimtąjį kraštą visgi labiausiai – brangiąją Dzūkiją. Ir negailėjo apdainuoti net ir Kapčiamiesčio. Kapčiamiestis dabar ironiška vieta. Epšteino proseneliai net iš ten kilo... O dabar kyla mūsų vatnikai protestuoti prieš „miškų kirtimą“, mūsų konservatnikų pykčiui.

Lietuviai kažkaip keistai žiūri į gamtą. Labiau į vakarus čia tik ultražalieji taip myli miškus, o čia ir užkietėję komunistai rūpinasi gamta. Tokios jau nacionalinės ypatybės mūsiškių. Bet kas mums iš tos gamtos? Kas mums iš tos laimės? Ir kas mums iš tų aiškių faktų. Žinoma, kad kapčiamiestiečiai nenori poligono – jis jiems įkūnija gręsiantį karą. Jie sako „NE, NE, NE, NE, NEBUS KARO, NE, NE, NE NEBUS“, kas nesueina su prieštaraujančiais statybų ir kirtybų vaizdais. Poligino nebuvimas – sąmonės blokas karo siaubams. Čia tai visiškai suprantama.

Bet užuot kažką visiškai kito sakęs pasakysiu paprasčiausiai – jeigu jie pasinaudotų senolių išmintimi, iškart problemų nebūtų. Poligonas – taikos, gynybos, saugumo simbolis. Ir teprimena jis būtent tai. Šiaip nežinau, ar ten išvis kažkas kertama. Juk ten labiau tas miškas „prichvatizuojamas“ kariuomenei, bet manau kad kariškiai mažiau linkę nelegaliai kirsti medžius, ir labiau linkę legaliai sušaudyti nelegaliai kertančius. Nežinau, pažiūrėsim.

LAIKO NESUSTABDYSI

2026 m. kovo 30 d.

Šių metų laiko sukimą kažkaip pramiegojau. Na aišku, kad pramiegojau, ką gi veikčiau tokiu laiku, bet ir net pabudęs nepastebėjau. Kaipgi taip gali būti? Ar jau įgijau imunitetą? O dar visatos laiko (kuris nesisukinėja) mastu palyginus neseniai, 2022 m. lapkričio 8 d., rašiau į Facebook tokią tiradą, kurią norėčiau dabar priminti ir įamžinti:

Nuostabu - dienos trumpos, naktys ilgos, o laiko sukimas nė kiek nepadeda. Vakare kai grįžtu namo tamsu, o ryte irgi tamsu, prašvinta tik tada, kada nuvažiuoju į mokyklą. Kokia to prasmė - kažkoks idiotizmas. Sakė lyg ir panaikins sukimą, bet niekas neįvyko. Dabar ginčijasi dėl vasaros ar žiemos laiko palikimo. Kažkokia nesąmonė. Kur dingo „Laiko nesustabdysi ir neatsuksi atgal?“ - šita senolių išmintis visada galiojo, o kokia dabar nesąmonė? Reikia išvis mums Grinvičo laiką pasidaryti, kad baigtųsi šios nesąmonės. Arba priimti Amerikos laiką - ai nereikia, dar susiginčytume, kurį.

Gal ir gerai mums tas sukimas, po tiek laiko dabar jau pagalvojus. Įdomesnis gyvenimas tampa, kai visus laikrodžius reikia sukinėti. Pijokams žinoma, kadangi aš naudoju tik vokiškus skaitmeninius stovinčius laikrodukus su radijo bangų kontrole, nustatančius visus aktualiausius laiko pajudėjimus ir pasukimus gaudant radijo bangas tiesiai iš Frankfurto. Na žinoma, juos dar reikia nukėlinėti-užkėlinėti kol susigaudys ir susipras savo gyvenimo prasmę. Bet be to visai neblogai veikia. Gal susigundysit ir irgi nusipirksit.

MAKARONAI

2026 m. kovo 30 d.

Turiu prisipažinti, nesu kulinarijos entuziastas. Nelabai moku ką virti be recepto, o ir su receptais galiu pridirbti dar neregėtų maistinių siaubų. Kažkada bijojau, kad šitai reiks keisti, stengtis, dirbti, mokytis virtis (net rimuojasi), bet tada užtikau išsigelbėjimą. Makaronai.

Oi kaip aš myliu makaronus. Ir ne bet kokius, o nacionalinius, nacionalistinius ir nacistinius makaronus su grietine ir sūriu ir druska. Man nereikia nieko daryti. Užverdu puodą iš impulso, automatiškai susideda rankų pagalba makaronai, laikmatis nusistato ir išsiverda, nukeliauja galiausiai į lėkštą, yra dar patobulinami ir persikelia ant stalo. Makaronus aš myliu, kadangi tai yra man efektyviausias maistas – aukščiausias mažiausių pastangų ir geriausio skonio koeficientas.

Pikti liežuviai kalba, kad toks maistas nesveikas, kad aš negaunu reikalingų maistinių medžiagų valgydamas beveik vien (o kartais vien) makaronus su būtent tokiu receptu, net nekaitaliodamas, kiekvieną dieną. Ir kas man? Gal aš mirsiu 40 metų anksčiau, bet mirsiu tingus ir riebus ir storas ir laimingas, didvyrio (į horizontalią pusę skaičiuojant) mirtį. Paminės mano žodį ateities kartos.

AČIŪ, PETRAI

2026 m. kovo 28 d.

Jeigu negirdėjot apie Chat Control – idėja paprasta: valdžia skaito visų žmonių žinutes, seka veiksmus internete, ir laiko duomenis neaiškius ryšius turinčių korporacijų neaiškaus saugumo duomenų centruose. Čia atseit dėl vaikučių – apsaugot juos nuo kažin ko. O ir kokie naudingi tie vaikai tada kažkam pasidaro. Ir beveik pasidarė visai Europai, kadangi Europarlamentas būtent bandė prastumt šitą siaubą. Nepavyko. 1 balso persvara. O kas gi balsavo prieš? Petras! Petras Gražulis išgelbėjo Europą! Ir kas galėjo pagalvot, kad mūsų visų gyvybės buvo išgelbėt tik dėka į Briuselį prastumto kaimo durnelio. Ačiū, Petrai!

ŠALIN RANKAS?

2026 m. kovo 21 d.

Oi kaip prisikalbėjo kas Valotka su savo „negrais“ ir „čigonais“. Bet ar tikrai prisikalbėjo? Dar visai neseniai juk mitingavome „šalin rankas už laisvą žodį“. Minios susirinko protestuoti, net Lietuvoje neįprastą filibusterį suorganizavo seimūnai – kad Žemaitaitis netrikdytų žiniasklaidos laisvo žodžio. O kas čia nutiko?

Reikia suprasti, atseit egzistuoja riba tarp laisvo žodžio ir „neapykantos žodžio“. Kad tam tikri žodžiai turi būti įverginti ir įkalinti, nes jie kam nors kenkia ir ką nors žeidžia. Bet tada iškyla rimtas klausimas – kas nustato, kur ta riba? Naivu tikėtis, kad toks postas amžinai galės tekti tik liberalių pažiūrų atstovams, ypač kai tokiais klausimais visuomenėje yra nemaža įtampa. Ateis į valdžią kita partija – ir jau nebegalima bus vaikams nė minėti žodžio „gėjus“, tarsi nuo balažinko juos saugant, kaip Rusijoje. Tenais dar geresnis pavyzdys, kad neapykantos kalba laikoma iš esmės viskas, kas prieštarauja Kremliui ir „SMO“.

Aišku, čia ignoruojamas faktas, kad šitie žodžiai net nėra iš prigimties įžeidimai. Pasakykit man, ar galėjo kokį negrą įžeisti žodis „negras“, kada prasiskverbė į lietuvių kalbą, jei šimtais mylių prie šito atokaus krašto nė vienas nė kiek net nebuvo priartėjęs. Iš kitos pusės čigonai, čia gyvavę nuo amžių, niekada nesiskųsdavo tokiu įvardinimu. Kiek dainų apie čigonus prirašyta – tiek lietuvių, tiek pačių čigonų? Juk net pats Radžis nedainavo apie „romų bendruomenės atstovo“ meilę.

Ir jeigu grįžtume vistik prie įžeidimų, aš nesuprantu, kodėl taip susikoncentruojama būtent į žmonių grupėms skirtus įžeidimus. Kuo jie blogesni už kitus? Kodėl susikoncentruojama į kažkokią fiktyvią grupę ir tada nebandoma uždrausti visų įžeidimų? Durnių, gaidžių, idiotų? Gal pasaulis būtų mandagesnis ir gražesnis, bet įdomu net pažiūrėti, koks būtų visuomenės atsakas tada.

Apskritai pasakysiu, visas laisvo žodžio skandalas būtų buvęs išvengtas, jeigu nebūtų buvęs nuteistas Žemaitaitis. Jį juk nuteisė dėl tos liaudiškos skanduotės – pabrėšiu, mūsų etninės kultūros paveldo: „lipo žydas kopėčion, ir nukrito netyčion, imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą žyduką“. Kaip Izraelį konfliktuose 100% palaikantis žmogus drįsiu pasakyti, kad nereikėjo jo teisti. Jam nepatinka Izrealis, jis pasišaipo iš žydų? Na ir puiku, tegu sau sapalioja, bet čia jo laisvas žodis. Vietoj to, ne, buvo išvytas iš seimo, sugrįžo su kaupu, ir prilindęs prie lovio bandė atkeršyti apribodamas neneigiamai liberalesnį žodį atstovaujančią LRT. Negražiai jis pasielgė, „juokiasi puodas, kad katilas juodas“ principu, bet kažkiek ir suprantamai.

Tad tegu būna labiau elitinis, progresyvus LRT, nebeleidžiantis net Sveikinimų koncerte (kur už pasveikinimą lupa po mažiausiai 100 Eurų!!!) pasirodyti liaudiškesnės muzikos atlikėjams, kurių beje ir tik klausosi tokios laidos tikslinės auditorijos atstovai. Bet tuo pačiu tegu palieka ir masinis, socialiai konservatyvus Žemaitaitis, jo orlauskai ir janutienės – kiekvienas su savu laisvu žodžiu. Ir tegu palieka negrai, čigonai, babajai, žydukai ir žydalkos, bambyzai, maskoliai, lietuvasai ir kas tik ko nori.

ŽIAURUS LIKIMAS

2026 m. kovo 19 d.

Jokie karai ir marai neprilygsta siaubingam Grigaičių gyventojų genocidui. Priminsiu, kad pastaruosius 2+ mėnesius 31 autobusų maršrutu kursuoja trumpi autobusai. Dar ir tvarkaraščių retinimų dėka piko metu per valandą maršruto pajėgumas pervežti keleivius (t.y. maksimali talpa) sumažėjo tris kartus... Jokie maldavimai ir kreipimaisi nepadeda ir iki šiol niekas nesiklausė raudančių grigaitėnų sielų.

Tačiau šiandien per stebuklą vienas autobusiukas ėmė ir prailgėjo. Kaip tai gali būti? Dvigubas 31! Atrodo reikėtų džiaugti, šokti ir rėkti, bet... Juk tai tik šeštadalis to, kas buvo atimta iš vargšų grigailtėlių! 6 padorių dvigubų autobusų, kurie mums buvo pažadėti prieš 3000 metų! Džiaugsmas yra tik iliuzija šiuose kraštuose. Tad reikalaujame tvarkos ir teisingumo Grigaičių visuomeniniame transporte.

APIE DIKTATŪRAS

2026 m. kovo 15 d.

Buvo kadaise tokie žmogeliai Lietuvoj vardu partizanai. Bandė jie kovoti už Lietuvą, bet savomis jėgomis iš paskutiniųjų bebandydami suvokė, kad jiems reikia pagalbos. Ir pagalbos tikėjosi gauti iš kur kitur jei ne iš Amerikos – demokratinės galybės, gerosios supervalstybės, ginančios tarptautinę teisę į mūsų laisvę ir nepriklausomybę. Bet pagalba taip ir neatėjo. Amerika nepadėjo Lietuvai ir mūsų partizanams, ir tūnojom tarybinėj skylėj virš 4 dešimtmečių.

Taigi, kai tenka matyti dabartinius žmones, tarp jų ir lietuvaičius, protestuojančius prieš Trumpo intervencijas – tai Venesueloj, tai Irane – kyla neapsakomas šlykštulys. Diktatoriai, o dar tokie siaubingi žmogžudžiai, skirti tam, kad juos kas nuverstų. O diktatūrų represuojami žmonės gali džiūgauti – nežinia kas bus ateity, bet yra didelis šansas, kad bus geriau, o tokio šanso diktatūros priespaudoj vis tiek jokiu būdu nebūtų buvę įmanoma sulaukti.

Čia jie gali pasijusti kaip alternatyvios visatos Lietuvos partizanai, sulaukę amerikiečių paramos ir išsilaisvinę iš Tarybų Sąjungos. Kažkiek jiems galima pavydėti, arba kaip tik pasidžiaugti. Kad ir koks bukas ir neilgas tas Trumpas bebūtų, šie jo veiksmai turi visišką mano palaikymą ir pripažinimą.